Projektas „Verslo pradžia Kaišiadoryse“ jau spėja įgauti pagreitį ir savanorių savaitgalių rutiną apversti aukštyn kojomis. Kol vieni pasyviai leidžia sekmadienio rytą lovoje arba valgydami pusryčius, projekto savanoriai apsidabinę šarvais, pasireiškiančiais geležine kantrybe, jungiasi į virtualius komandos mokymus. Kovo 14-tosios rytas nebuvo jokia išimtis.
„Be mokslo išminčium nebūsi”,- sako lietuvių liaudies patarlė. O vis dėlto visažinių mums reikia, kad būtų pasiektas užsibrėžtas tikslas. Rytas pradėtas tarsi mokyklos suole nuo žinių apie partizaninę istoriją, kurią pristatinėjo Rugilė Grendaitė, Lietuvos laisvės kovos įamžintojų sąjūdžio narė bei istorikė.
Pati Rugilė šiuo istoriniu laikotarpiu susidomėjo dar visai jauna, 9-toje klasėje, kai kartu su kitais moksleiviais kasinėjo partizanų bunkerį. Netrukus jos ausis pasiekė žinia, jog jame kadaise susisprogdino 4 partizanai. Pastarasis įvykis pakeitė jos požiūrį į istoriją ir atvedė ją čia, kur dabar ji yra. Na, o Rugilės pasakojimus apie laisvės kovotojus sekė nuogąstavimai dėl pastarųjų likimo, tačiau gražia gaida buvo nutvertas liūdesys ir panardintas istorinėje atmintyje – vis dėlto Lietuva yra laisva ir mūsų laisvės gynėjų tikslas išpildytas. Pristatyti buvo kelių partizanų, ryšininkų, vadinamųjų karo žurnalistų išgyvenimai.
Pavyzdžiui, Juozas Lukša – Daumantas savo gyvenime turėjo dvi mylimąsias: Lietuvą ir žmoną Nijolę, vadintą Niliuku. Jam pavykę net du kartus pereiti pro geležinę uždangą ir ieškoti Lietuvai pagalbos vakaruose. Žiaurumu trykšta ir Broniaus Juospaičio – Direktoriaus istorija. Kartą po susišaudymų su rusais negyvi partizanai kaip pajuokos objektai buvo numesti Ramygalos aikštėje. Vienas iš jų buvęs ir Juospaitis, tik nuo pastarųjų skyręsis tuo, jog buvo dar gyvas. Tirpstantis sniegas ant jo kūno tai išdavė ir okupantų buvo nugabentas į ligoninę…
Išgirdę keletą partizaninių istorijų samprotavimo ir kūrybos griebėsi savanoriai. Šie susiskirstę grupelėmis rengė pabėgimų kambario programą. Savanoriai kaip gražiausios pavasario gėlės išsiskleidė savo kūrybiškumu ir išklojo visas kilusias idėjas. Kol pasikeisdami vieni mokymų dalyviai pristatinėjo savo sumanymus, kiti mintyse paslapčia nugrimzdavo į pristatomą pabėgimo kambarį. Tai leidžia suvokti, koks unikalus darinys mūsų visų laukia ateityje!
Pagal Platoną, jo idealioje valstybėje kariai neturėtų nieko nuosavo, nes viskas būtų bendra. Taip ir čia: idėjomis ir komandiniu darbu ilgainiui bus sukurta erdvė, simbolizuojanti bendrystę savanoriams ir reiškianti smagų laisvalaikio praleidimo būdą visuomenei.
Projektas finansuojamas Europos socialinio fondo lėšomis
Parengė savanoriai: Ugnė Morkūnaitė, Marius Šustavičius, Paulius Jurkevičius, Evaldas Parauka
