Turbūt dauguma neprieštaraus teiginiui, kad Kaišiadorių krašte yra talentingų, išradingų, atvirų, kūrybiškų nuoširdžių žmonių. Šį kartą nusprendėme pakalbinti, mūsų akimis, ne eilinę kraštietę. Kodėl neeilinę? Perskaitę interviu greičiausiai suprasite ir tam pritarsite.
Paprašius prisistatyti dažnai tikimasi išgirsti niekuo neišsiskiriančią, konkrečią frazę, kas jis ir ką veikia gyvenime, tačiau Neringa nėra eilinė asmenybė, tad ir prisistatymas kupinas jaukumo, kūrybiškumo: „Esu Neringa iš mylimo kaimelio Kaišiadorių r. Dukart diplomuota universitete. Triskart skiepyta. Vieną kartą siūta. Nė karto nelūžusi. Taip ir neišmokusi šokinėti šokdyne. Negerianti kavos. Čiut ne dvidešimt penkerių ir vis dar vaikas, sugrįžęs kurti gyvenimo čia“.
– Esate/buvote asmeninio verslo „Šeimos šventės svečias“ (toliau ŠŠS) įkūrėja. Kaip gimė ši verslo idėja?
– Verslo idėja… aš tik norėjau dažniau sugrįžti namo, daugiau laiko praleisti su broliuku. Studijavau Kaune, ten gyvenau, negrįždavau savaitgaliais, nes dirbau, o mano širdies dalelė manęs kaskart laukė namuose, kaskart nenorėdavo paleisti atgal. Širdis plyšo atsisveikinant. Tuo metu buvau „metusi“ animatorės darbą. Iki tol dirbau kaip samdoma darbuotoja, ten atėjau su noru akyse ir meile vaikams, sukaupiau įvairios patirties, bet galiausiai nebeužteko kantrybės ir matydama, kad galima geriau, kad galima laisviau, drąsiau, NUOŠIRDŽIAU ir… parašiau prašymą išeiti. Tada grįžau namo ir paklausiau mamos, ar galėtų pasiūti vieną kitą kostiumą. Ji pasakė „bandom“ ir aš turėjau pretekstą, o vėliau, kai atsirado pirmieji užsakymai, ir galimybę, sugrįžti namo pas broliuką savaitgaliais.
Viskas – atrodytų, kad taip gimė šeimos šventės svečias, bet tikrasis gimdymas truko nuo spalio iki vasario… Spalį pradėjau komunikuoti puslapyje, kalbėti apie paslaugą, rinkti auditoriją, atakavau visiems mums žinomas rajono grupes Facebook‘e, mano pastangos nedavė jokių vaisių, paslauga atrodė tiesiog… nereikalinga. Atsimenu, kai n+1 laiko sėdėdavau ir kurdavau maketus, tada dėliodavau tekstus, pasidalindavau ir pralaimėdavau kiekvieną mūšį prieš „Dėmesio, atkeliavo nauja batų siunta!“. Nežinau, kur radau jėgų nepasiduoti, daryti toliau ir išlaukti. Išlaukiau! Augustė – mergaitė, kuri pirmą kartą (jau ne per pažintis) atsiuntė man kvietimą į savo gimtadienį. Tai buvo vasario 22 d. ir fantastiškas per vieną naktį mamos pasiūtas Drakulauros kostiumas, lyg pasiskolintas iš paties personažo. Pamažu gaudavau vis daugiau kvietimų, nusipirkau garso įrangą, dar daugiau rekvizitų – šiai veiklai skyriau viską, ką buvau kukliai pasitaupiusi. Žinoma, norėti daugiau užsakymų buvo natūralus noras, tik viena maža problemėlė… Aš neturėjau teisių. Taigi – į kiekvieną gimtadienį mane vežiodavo mama, brolis, širdies draugas, giminaičiai, kaimynai ir visi, kas tuo metu jau vairavo. Buvau tikra rakštis! Nežinau, kodėl jie tai darė. Atveždavo, išlaukdavo.. žiemą ir vasarą… ir nė karto nepasiuntė toliau. Kai jau išsilaikiau teises, dirbti buvo DAUG lengviau, ir drąsiau.
– Ar tiesa, kad ŠŠS verslą nutraukėte?
– Per trejus intensyvios veiklos metus to taip ir neįpratau vadinti verslu, bet neabejotinai taip, esu šeimos šventės svečias. „Esu“, nes ir paskelbusi apie atsisveikinimą vis dar atsakinėju į užklausas. Tiesa, dažniausiai neigiamai, nes šiuo metu darau pertrauką, apie kurią nebūčiau net pagalvojusi prieš karantinus. Būtent tada, per antrąjį karantiną, kai aštuonis mėnesius negalėjau vykdyti veiklos taip, kaip man norėjosi (gyvai ir saugiai!), pajutau, kad jau laikas, jau… užaugau ir turiu judėti pirmyn.
– Ar ŠŠS versle sukotės viena ar turėjote, kas padėjo tiek emociškai, tiek fiziškai?
– Tai buvo mano noras, todėl didžiąją dalį (ne)matomų darbų atlikdavau pati: tik pati visą parą (neperdedu!) atsakinėjau į žinutes ir skambučius, ieškojau užsakovų, rūpinausi reklama, tyriau rinką, administravau puslapį, kūriau scenarijus, programas, pirkau priemones, ieškojau, mokiausi, vairavau (kai jau išsilaikiau teises), planavau keliones ir… Aš išties sukausi, ne kitaip. Tačiau šalia buvo pati geriausia komanda. Visų pirma – mama, kuri ir vairavo, kai reikėjo, ir pasiuvo ne vieną kostiumą per naktį. Mažasis broliukas, kuris rūpinosi putotais ir žolėtais burbulų pūtimo įrankiais, karpė, klijavo, į mašiną tempė įrangą, dėžes, lagaminus, išbandydavo keisčiausias sesės idėjas ir susirinkdavo visus po švenčių likusius saldumynus. Širdies draugas, kuris savo pavyzdžiu įkvėpė kurtis darbo vietą ir buvo šalia. Ypač tada, kai nutikdavo bėdos kelyje – tuoj pat atvykdavo, padėdavo, nors kartais tas susitikimas šalikelėje būdavo pirmasis „labas“ tą savaitę. Krikšto tėvai, giminaičiai ir kaimynai taip pat buvo šviesa, nes niekas taip nesidalindavo įrašais, kaip tai darė jie – visi brangūs žmonės palaikė, rekomendavo ir padėjo. Prisipažinsiu, kad nė nenumaniau, kad tiek tikinčiųjų aplink yra.
– Ar ŠŠS verslą plėtojote tik Kaišiadorių rajone ar ir už jo ribų?
– Jau minėjau, kad prieš tapdama šeimos šventės svečiu dirbau animatore Kaune, vietoje, kurią savo šventėms pasirinkti galėjo aukštesnes pajamas gaunantys žmonės. Kažkur esu pasakojusi, kad animatorės kelio pradžioje dažnai linksminau garsių krepšininkų vaikus, o pakeitusi vietą – ir visko mačiusias žinomų influencerių šeimas. Taigi atnešiau kaunietišką patirtį į Kaišiadorių r., kur tokių paslaugų nebuvo. Norėjau jas pasiūlyti būtent čia, namuose. Ne tik miesto, bet ir miestelių, kaimų vaikams, ypač jiems. Neatlygintinai teikiau paslaugas vaikų dienos centrams, bendruomenėms, bendradarbiavau su biblioteka Žiežmariuose. Juk dėl to ir pradėjau veiklą – dėl džiaugsmingų akimirkų vaikams.
– Ar turite įsimintiniausių užsakymų? Jei galite, papasakokite.
– Kai šeimos šventės svečiui sukako vieneri veiklos metai, aš užsakiau erdvę, suruošiau vaišes, paruošiau programą ir sukviečiau vaikus, su kuriais kartu šventėme jų gimtadienius, į vieną būrį, mes sukėlė džiaugsmo chaosą ir žvakutę užpūčiau kartu su jais. Aš garsiai sugalvojau norą, kad ir jie nepabijotų, nepasikuklintų ir taptų tuo, kuo nori būti. Kad ir iš kaimo, kad ir be teatro diplomo, kad ir be teisių, galų gale. Bet su didele, karšta svajone būti. Mano kūnu vis dar bėgioja šiurpuliukai.
– 2020 m. esate gavusi Kaišiadorių rajono savivaldybės jaunojo menininko stipendiją, kūrybinei veiklos programai „Tai, ko nespėjau paklausti: Mičiūnai – senelių laikais“ įgyvendinti. Apie ką buvo minėta programa? Kaip kilo idėja ir kaip sekėsi įgyvendinti?
– Taip, esu ir labai tuo džiaugiuosi, kadangi projekto idėja buvo / yra, mano nuomone, prasminga. Žinoma, brangi man ir asmeniškai, tačiau įdomi ir krašto žmonėms. Gaila, kad projekto vykdymas sutapo su prasidedančia pademija, o su ja ir draudimais, karantinais, rizika… Projektas šiuo metu neįgyvendintas, kadangi situacija ir tuo metu, ir dabar nebuvo aiški, nusprendžiau visą gautą stipendiją grąžinti. Nesmagu, tačiau teko prisitaikyti, o noras parašyti knygą nepradingo. Laukiu saugesnių laikų.
– Šiuo metu esate pakeitusi veiklos krypti. Esate mokytoja. Ar džiugina dabartinė veikla? Ar sunki pradžia?
– Tikiu, kad visada buvau mokytoja, nešdavau atsakomybę už siūlomas personažų veiklas ir stengdavausi, kad jos nebūtų tuščios, kad daugiau ar mažiau ugdytų ar bent jau sukeltų smalsumą. Gauta (uždirbta!) pedagogo kvalifikacija paskatino stabtelti, patraukti kostiumus ir eiti į mokyklą. Lietuvių kalbos mokytoja ir auklėtoja, būrelių vadovė – toks dabartinis mano vaidmuo. Dar turiu mylimą pradinukų skaitymų grupę, su kuria skaitome kiekvieną vakarą. Tiesa, ši grupė pirmąjį kartą susibūrė pavasarį, tai jau trečioji laida. Ką galiu apie tai pasakyti, aš žydžiu. Būtų netiesa sakyti, kad turėjau čia būti anksčiau. Ne, nes šeimos šventės svečias yra pamatinė patirtis, dėl kurios dabar nedreba kojos, o suvaldyti klasę, išlaikyti dėmesį, suprasti ir priimti mokinį yra ganėtinai paprasta. Na, bent jau smagu. Sunkūs yra kiti reikalai, bet aš juk jau žinau, kad reikia „išlaukti“, ir šįkart pradžią priimu ramiai. Taip pat nešiojuosi planą anksčiau ar vėliau tapti pradinukų mokytoja, ko ir norėjau, bet kartais nutinka gyvenimas ir gauni progą išbandyti kitus vandenis. Tai gerai.
– Ar @mokytojanuorugsejo yra jūsų naujas verslas? Papasakokite apie šią idėja.
– Ne, ne, ne! IG profilis yra mano kelionė, kurią noriu išsaugoti. Juk niekada nematysiu čia ir dabar mokykloje nutinkančių akimirkų šiandieninės mokytojos Neringos akimis. Fiksuoju ir dalinuosi su tais, kuriems smalsu ar įdomu, bet didelio viešumo nepageidauju. Ateityje atsiras ir puslapis, bet tai nebus verslas. Kol mano didžioji verslo idėja, kurią auginu seniai seniai, išvys šviesą, dar reiks palūkėti, bet galiu atskleisti, kad tai bus dar viena neprašyta dovana Kaišiadorių miesto ir rajono vaikams ir šeimoms, tik jau iš mokytojos Neringos.
– Esate jauna, perspektyvi asmenybė stebinanti savo išradingumu. Galbūt norėtumėte ką nors pasakyti jaunimui pradedančiam arba nedrįstančiam pradėti verslą?
– Pamiršti. Kiek sveri, kokiam name gyveni, kokiais pažymiais mokaisi ar mokeisi, tėvą alkoholiką ar tetą, kuri lig šiol šaudo keisčiausias replikas… Pamiršti, nes tai ne apie tave ir ne apie tavo norą, idėją, svajonę, tikslą – kaip bepavadinsi. Tu kuri savo ateitį. Ji bus tokia, kokią susikursi.
Išgirsti save ir patikėti. Pamąstyti, pasikalbėti su savimi, tada sudėti visus visus „patinka“ ir „sekasi“ į vieną puodelį, užpilti verdančiu noru ir paklausti savęs, koks skonis. Kokioje veikloje telpa daugiausia „patinka“ ir „sekasi“. Tada daug daug dirbti. Kai man vienoj ar kitoj veikloje sako, kad „sekasi“, aš atsakau, jog „dirbu“. Jei nesiseka, pabandyk dirbti. PAEIS.
Yra sakoma, kad mokytis niekada nevėlu. Tad linkime Neringai išmokti šokinėti šokdyne ir tariame nuoširdų AČIŪ už šiltą interviu.
Nuotraukos iš asmeninio archyvo
