Jei padarytume eksperimentą ir gatvėje sutiktų jaunų žmonių paklaustume, ką jie nori veikti ateityje, būtų galima iškelti hipotezę, jog dauguma jų tikrai norėtų dirbti sau. Kiekvienas žmogus turi didžių svajonių, tačiau jų išpildymas kartais atrodo neįmanomas. Bet ar tikrai įkurti savo verslą jaunam žmogui Kaišiadorių krašte yra utopinė misija?
Savo sėkmės istorija sutiko pasidalinti pradedančioji fotografė Miglė, kuri visai neseniai įregistravo verslą. Įžengus į fotostudiją ausyse nugulė tyla, nosį kuteno prasiskleidusių žiedų skleidžiamas kvapas, o studijos pašonėje, kur pro langus skverbėsi saulės spidnuliai, akis nuleidus į kompiuterį dirbo Miglė. Pasisveikinus išblaškiau darbingą atmosferą ir buvau pakviesta kartu prisėsti prie, atrodo, dar senovę menančio medinio stalo. Apsidairius aplinkui pastebėjau, kad studijoje vyravo visa spalvų paletė įvairiausių daiktų: sofų, gėlių, fonų ir kitų smulkmenų. Didžiausią įspūdį paliko technikos gausa: „Juk verslą pradėjo nuo visiško nulio ir dar taip neseniai” ,- mintyse švyravo mintis. Daugiau nieko nelaukus pradėjome pokalbį.
– Ar galėtum papasakoti plačiau apie save?
– „Na, esu Miglė, 31-vienerių metų iššūkių ieškotoja. Atrodo, dar visai neseniai baigiau mokyklą ir įstojau į Kauno kolegiją, kur baigiau maisto pramonės ir verslo vadybos bakalaurą. Darbų gyvenime netrūko: esu dirbus ir padavėjos darbą, trumpam bandžiau geležinkelio stoties budėtojos profesiją, o galiausiai, turbūt kaip ir nemaža dalis kaišiadoriečių, įsidarbinau Kaišiadorių paukštyne. Dabar esu čia, kur norėjau būti jau nuo mokyklos laikų – savo pačios sukurtame svajonių kampelyje.“
– Kaip kilo mintis užsiimti fotografija ir atidaryti savo studiją?
– „Kaip ir minėjau, dar būdama moksleive tyliai primindavau sau apie fotografiją. Tai tarsi sena svajonė, kurios išpildymui reikėjo laiko, kadangi įrangos kainos nebuvo pačios įkandamiausios. Prasidėjus karantinui visi, norėjome to ar ne, turėjome sustoti ir gavome daug laiko apmąstymams. Aš ekspromtu užsirašiau į fotografijos kursus, kurių eigoje įsigijau fotoaparatą, kadangi visada niežėdavo rankos išsitraukti telefoną ir padaryti kokį nors įstabų kadrą. Pagaliau turėjau tokią galimybę. O vieną dieną važiuodama miestu netyčia pamačiau skelbimą apie nuomojamas patalpas ir patyliukais, niekam nesakydama jas išsinuomovau. Prasidėjo antra viruso banga, kursai sustojo, o aš gavau galimybę įkurdinėti studiją.“
– Ar kada esi susimąsčius apie kitas verslo galimybes?
– „Taip, esu. Kadangi menai apskritai man yra labai artima tema, anksčiau kurdavau įvairias puokštes ir dovanėlės, labai norėjau dirbti su gėlėmis. Bet jų čia apstu, tad norėjosi leistis į gilesnes paieškas ir šitai idėjai leisti nusėsti mintyse.“
– Ar tavo nuomone Kaišiadorys yra tinkama vieta gyventi jauniems žmonėms ir čia pradėti savo verslą, kurti tolimesnį gyvenimą?
– „Taip ir dar kartą taip! Plačiau pasidomėjus, panaršius internete, ką kiekvienas dabar turbūt sugebame puikiai, galima rasti ir daug paramos galimybių. Tikrai manau, kad dėl finansinių klausimų ne vienas žmogus yra suabejojęs ir sustojęs dar nieko nepradėjęs kurti. Man irgi taip buvo. Bet dabar, pavyzdžiui, netgi mūsų savivaldybė teikia subsidiją iki 3000 tūkst. eurų naujam verslui pradėti. Galimybių yra, tik reikia jomis naudotis. Be to, labai svarbi ir verslo idėja, amatas, kuriuo žmogus nori užsiimti. Jeigu jis sumanė pastatyti viešbutį, tai akivaizdu, kad reikės didesnio savo kapitalo ir savivaldybės paramos neužteks. Bet Kaišiadorys – gera vieta bandyti.“
– O kaip dėl konkurentų baimės? Ar tai gali būti stabdis?
– „Žinoma, visada yra baisu, kad pas tave niekas neateis. Bet tikslo konkuruoti aš visiškai neturėjau ir iki šiol neturiu. Vietos po saule užteks tikrai visiems, nesu kaip Liudvikas XIV. Nenoriu atimti iš kitų netoliese esančių fotografų jų klientų. Noriu susikurtį savąjį ratą, pateisinti žmonių lūkesčius. Mano tikslas yra sustabdyti akimirką ir vienu paspaudimu įamžinti žmonėms mylimą akimirką, jog pastarieji turėtų gražų prisiminimą.“
– Minėjai, kad vis dėlto yra baisu neturėti klientų. Tad kaip sekėsi startuoti su savo idėja?
– „Pradžia iš tikrųjų nustebino. Klientų turiu nemažai. Visi vasaros savaitgaliai jau užimti. Yra nemažai krikštynų, turėsiu galimybę fotografuoti ir vestuves.“
– Vis dėlto tai yra darbas, reikalaujantis ir mokėjimo pasišnekėti su žmonėmis. Kaip sekasi?
– „Žmonės yra labai skirtingi. Retai sutiksi tokių, kurie visiškai atsipalaiduotų prieš kamerą. Jeigu pasakai pozuoti, tai ir žmonės automatiškai bus susikaustę, o nuotraukos nebus tokios geros. Visada mėgstu gražiai apgauti savo klientus sakydama, kad tai tik „bandomasis kadras“, tad jie labiau atsipalaiduoja ir nuotrauka savaime tampa išraiškingesnė. Svarbiausias uždavinys yra pagauti realią, nesuvaidintą emociją. Kokio gražumo tada būna nuotraukos!“
– Ar yra taisytinų klaidų, kurių galėjai išvengti visko pradžioje? Ką keistum?
– „Ne, nieko nekeisčiau. Klaidos padeda mokytis, labiau gilintis į savo sritį. Gal tik vieną dalyką vertėtų prisiminti, kuris mane pamokė visam gyvenimui. Lyg šiandien atsimenu, kai per kursus sakė, jog visada savo duomenis reikia saugoti bent dviejuose atmintukuose. Aš su savo maištinga siela nepaklausiau. Na, ir spėk – vieną dieną manasis sugedo, o ten buvę duomenys išnyko. Be to, ten dar buvo naujos fotosesijos nuotraukos. Džiaugiuosi, kad pasitaikė supratinga moteris ir sutiko grįžti bei persifotografuoti iš naujo. Dabar visas nuotraukas laikau trijuose atmintukuose. Taip kad senajai Miglei tik keturi žodžiai: „Saugok nuotraukas keliose vietose!”
– Ar norėtum dar ką nors pridurti, ko nepaklausiau?
– „Palinkėti, labai norėčiau pasakyti palinkėjimą jaunimui. Nebijokite ekperimentuoti. Prieš šimtmetį vyravęs modernizmas, kurio menininkai nebijojo eksperimentuoti, atnešė tiek daug neįprastų kūrinių ir permainų, jog linkiu to paties! Svarbiausia nebijoti suklysti, neturėti nesėkmės baimės. O jei ši ištinka – nepasiduoti. Vienąkart tave sustabdo ir tu daugiau nebebandai, ar tai ne liūdna? Svarbu ieškoti savęs, turėti tikslą ir jo siekti.“
Net ir tvirčiausias medis su storu kamienu kažkada buvo menkas pagaliukas. Jam reikėjo laiko ir tam tikrų išteklių išaugti. Panašiai gali būti ir su svajonėmis bei tikslais. Kaišiadoryse gerą dirvą kurti verslui jau turime, tad beliko griebtis iniciatyvos! Nuoširdžiai dėkojame Miglei už atvirą pokalbį.
Miglės darbus peržiūrėti galite paspaudę čia.
Parengė projekto savanorė Ugnė
